BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mintys ir jausmai.

Vilius Jasinevičius. Mintys ir jausmai. 1963m.

Vilius Jasinevičius. Mintys ir jausmai. 1963m.

Mintis - dešra. Atidarau šaldytuvą. Uždarau. Dešra dešra dešra… Atidarau šaldytuvą. Uždarau. Labai dešra dešra dešra… Atidarau šaldytuvą. Uždarau. Deeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeešraaaaaaaaaa, mirtinai, pažadu - sustosiu. Atidarau šaldytuvą. Dešra… Sustojau. Ufff… Uždarau šaldytuvą. Vis dar dešra. Sliūkinu į kambarį. Dešra - jau gavau, viskas… Atsitrenkiu į kėdę. Nx tą kėdė. Pamiršau dešrą… Šokoladas…

Keistas ir galbūt nesuvokiamas vaizdelis, bet man tai vakarykštė naktis, kai vėl užėjo noras suvalgyti savo emocijas… Gaila, nesuprantu kokias… Apskritai, vakar jų nesukirtau, bet šiandien jau gerokai sunkiau nepersivalgyti ir dėl to nuotaika krenta, jaučiu stiprią įtampą. O kodėl? Ką dabar praleidžiu, ko nepastebiu? Kas tokio nesėkmingo? Atrodytų nieko, bet ir vėl grįžta senos mintys, beprasmybės pojūtis, gausa klausimų, kurie niekaip neduoda ramybės…

Kiek žemiau pateiksiu ištrauką iš savo seno laiško, rašyto maždaug prieš metus laiko, kai buvo tikrai labai sunku. Dabar, kai jau žinau, galiu teigti, kad būtent tokie klausimai yra labai natūralūs kiekvienam, ar bent daugeliui, sergančiųjų VS (valgymo sutrikimais). Galbūt derėtų paaiškinti, kad tai nebūtinai yra klausimai, tai jų forma išreikšti jausmai. Dažnai jie būna apie gyvenimo prasmę (arba jos nebuvimą), apie savęs nevertinimą, nemeilę, neapykantą sau, apie nesaugumo jausmą (mano atveju jis yra pasireiškia per romantinius santykius arba jų nebuvimą, begalines pastangas išgelbėti, pataisyti tai, kas yra beviltiška), norą pabėgti nuo savo bėdų, kaltės, vienatvės jausmus ir manymą, jog neigiamos (liūdnos, piktos) emocijos yra neleistinos. Žinoma, nebūtinai tik kenčiantiems nuo VS gali ateiti noras išsiaiškinti atsakymus į egzistencines žmogaus paslaptis ( tai gudriai čia užraičiau ;DDD), visi mes turime neatsakytų klausimų.

Laiško ištraukėlė - tikras minčių lietus, netvarkingai išrašyti jausmai, tad gali būti sunku suprasti. Ten, kur atrodys reikia, pakomentuosiu savo mintis, dažniau pasitaikančius atvejus:

“Kodėl negaliu suprasti tavęs? Kodėl taip dažnai jaučiuosi kalta? Kodėl sutinku su visom tavo keliamom sąlygom? Kodėl esu toks minkštakūnis bestuburis padaras? ( Sergant VS dažnai kyla kaltės jausmas, ten kur jo neturėtų kilti. Paprastai taip nutinka dėl kitų žmonių elgesio, dėl situacijos, dėl konfliktų tarp kitų žmonių,  ir tai gali visai neliesti jūsų asmeniškai.) Kodėl tu toks koks esi ( taip taip paprastoji psichologija sako, kad labai daug reikšmės, apie 90 procentų, žmogaus formavimesi suvaidina tėvai, dar kiek aplinka, draugai ir pačią mažiausią - genetika. Bet aš pernelyg daug nežinau, kad galėčiau daryti išvadas, žinau tik tiek, kad mane labai traukia, o gal aš traukiu, žmones su problemom, su rimtom psichinėm problemom. Tik tokios asmenybės pakankamai skaudina, tik jos verčia svajoti, tikėti nebūtais dalykais ir pan. ( Toks atvejis (kai asmenį traukia sudėtingos amenybės, dažnai pačios turinčios tam tikrų psichinių sutrikimų} pasitaiko ne taip dažnai. Taip nutinka tuo met, kai gyvenime susikuriam tam tikras iliuzijas tose srityse, kuriose realiam pasaulyje mums kažko trūksta. Sakykim, mano atveju, aš esu linkusi į lengvą ir greitą susižavėjimą, nesvarbu ar tai tikras žmogus ar tik virtuali asmenybė ir tai rodo, jog dėl kažkokių priežasčių man trūksta romantinių santykių su vyrais.) Tik jų dėka galiu rašyti, tik pati iškrikusi iš savo vagos galiu nesirūpint rytdiena ir gyvent šia eilute)? Kodėl myliu tave? Kodėl taip žiauriai savęs nekenčiu už tai, kad myliu? Kodėl manau, kad manęs negalima mylėt? ( Mintys apie tai, jog tu negali būti, tavęs negalima mylėti, labai stipriai susiję su saviverte, savo kūno ir asmenybės vertinimu. VS sergančios merginos per kūno tobulinimą siekia meilės ir pripažinimo. Sergančiosioms dažnai atrodo, kad jų niekas nemyli dėl to, jog jos yra storos, turi silpnus plaukus ar per dideles pėdas. Aš pati, vis dar tikiu, kad jei atsikratyčiau viso savo ansvorio viskas taptų nuostabu. Mane mylėtų, manęs norėtų, manęs reikėtų ir tiesiog, pasaulis be manęs sugriūtų…) Kodėl ieškau tokių panašių į save ir tikiuosi, kad tie panašūs duos man tiek kiek aš jiems? Kodėl trokštu šilumos (namie jos niekad nebuvo per mažai)? Kame mano problema? Kodėl galiu kurti, bet tiksliai, žinau, kad negėlėsiu būt laiminga? Kodėl taip dažnai savo nekaltybę sieju su laime (tarsi, jei jos nebūtu, bučiau laimingesnė. Ji tarsi siena į kurią atsitrenki. Jei garsiai pasakai, kad esi skaisti į tave kreivai žiuri, užjaučia ir nejučia tikrai pasijunti vargše: juk nieks tavęs neima… Na, ir? (nebūtinai, tai tiesa, tiesiog, man taip atrodė tuo metu. } )? Kodėl vis dažniau noriu bėgt? Kodėl noriu išnykt? ( Mintis apie pabėgimą sukelia problemų gausa ir tai, kad į jas nemokame pažvelgti atskirai po vieną. Kai apima neviltis, rodos paprasčiau būtų atsidurti kur nors visai svetimoj erdvėj ir ten viską pradėti nuo nulio. Bet tai tik stabdo nuo konstruktyvios veiklos ir problemų sprendimo. Atsiduriame užburtame rate. Kai problemos tiesiog nebeleidžia net galvoti apie jų sprendimą, nes tavo protas ir emocijos nebesugeba susikoncentruoti ties viena bėda. ) Kodėl nebematau ateities? Kodėl krizė taip paprastai nepraeina? Kodėl galva pilna minčių? Kodėl jų neina išberti kur nors ir palikt? Kodėl jas gali daryti copy+paste, bet niekada cut+paste? Kodėl mane taip žavi beprotystė? Kodėl rašau tau beveik dienoraštį? ( Minčių, jausmų išliejimas dienoraštyje ar šiaip lape dažnai sumažina įtampą ir tai yra privaloma terapijos dalis, o sveikiesiems, ypač moterims, tai padėtų išvengti emocijų kaupimo ir su tuo susijusių ligų.) O tu atrašysi? Ar pyksi ir toliau? O tu iš vis pyksti ? O man reikia šliaužt ant kelių ir atsiprašinėt ? Kas vyksta? Ar skaudinu tave? Ar verki dėl mano kaltės? Ar myli bent truputi? Ar tiki bendra ateitim? Ar gali apeiti taisykles? Kodėl žinodama atsakymą vis vien klausiu ar keistum savo kelią dėl meilės? Kodėl tik moterys gali būti tokios emocionalios? Kodėl vyrai nemato tuose pačiuose dalykuose tokios pat svarbos kaip moterys? Kodėl jos dažniausiai nemoka būti vienos, o vyrams tai paprasta? Kodėl aš tokia vieniša, jei turiu tiek daug žmonių, kuriems manęs trūksta? (Vienatvės jausmas kyla dėl to, jog, rodos, niekas manęs nesupranta, neužjaučia ir nemyli. Bet paprastai, tokią situaciją susikuriam patys, sakykim neidami iš namų, nekalbėdami su draugais apie mums svarbius dalykus ar nemokėdami paaiškinti kaip jaučiamės. Tiesa, yra atvejų, kada tikrai liekam nesuprasti ar esam ignoruojami, dėl kitų žmonių asmeninių baimių, kompleksų, bet derėtų nepriimti to labai asmeniškai, net jei ir labai sunku.) Kodėl noriu verkti ir neleidžiu sau? Kodėl amžinai pati prisidarau problemų? Kodėl į viską reaguoju taip maksimaliai? (Žmonės turintys savybę matyti tik juodą arba baltą, arba kitaip idealistai, yra labiau linkę sirgti VS, dėl sau keliamų aukštų standartų.) Kodėl į viską žiūriu taip tarsi tai tęstųsi amžinai? Kodėl žinodama tiesą tikiu melu? Kodėl pati nesuprantu savęs? Kodėl noriu skelbti savo mintis visam pasauliui, bet ne artimiausiems žmonėms? Kodėl taip skauda? Kodėl gyvenimas negali būti paprastesnis? Kodėl gamta sudėliojo viską taip, kad vyrai nesuprastų moterų, o jos jų? Juk akivaizdu, kad pusės mano minčių neiššifruosi, o mano bandymai paaiškint nueis šuniui ant uodegos.”

Tikiuosi, tai šiek tiek padės bent vienam iš jūsų, te mano žinios ir patirtis bus jums pagalba ( parašiau beveik kaip biblijoj: “-Tebūnie šviesa - pasakė Dievas ir danguje įsižiebė saulė…”. Nepykit, nesityčioju iš šventos knygos, tik truputį iš savo asmeninės pompastikos). Klauskit – būtinai atsakysiu, padėsiu ar nukreipsiu pas tuos, kas galės padėti.

Patiko (5)

Rodyk draugams

Komentarai (6)

leilani2011-01-29 19:32

Na, aš tokios bėdos kaip valgymo sutrikimai neturiu, bet dievaži skaityti tikrai baisu, apima tokia depresiška nuotaika ir įsivaizduoji žmogų taip besikankinantį, begraužiantį save iš vidaus, savomis mintimis.. tikiuosi tu jau pasveikusi, jei ne, linkiu didžiausios stiprybės.

dinozaure2011-01-30 23:56

Deja, vis dar ne sveika, bet tikiuosi einu gera linkme. Labai ačiū už palaikymą.
Ir Jei tai tikrai taip baisu, labai atsiprašau, nenorėjau pakraupinti, tetroškau kažką apšviesti ir pažadinti.

leilani2011-02-02 19:58

Ir savo tikslą pasiekei;] tiesiog baisu, kad patys žmonės save žalojam, kas smarkiau, kas mažiau..

katryyn2011-02-15 21:05

Tikrai ne mielai skamba, kaip keista suprasti,kad kažkam tikrai būna taip sunku, o kai kurie net to nepastebi. Sėkmės tau sveikti. :)

0paukstelis2011-05-27 17:10

taip artima ir slogu. susiradau užrašinę, kur prieš daugiau nei metus rašiau taip panašiai, su tais pačiais klausimais ir su tokia pat viltim :) stiprybes :)

Vika2012-04-23 14:22

Sveika, sergu bulimija. Norėčiau su Tavimi susisiekti ir tiesiog pasikalbėti.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras